Merfio dienoraštis.

Kažko trūksta. Tau  taip nebūna? Susitinki su draugais, esi užimtas, tinginiauji, meluoji, apsimetinėji, vaidini tą, kas tu neesi, rūkai, kartais išgeri, pykstiesi ir myli savo tėvus, bučiuosiesi ne su tais, kuriais reikia… Žodžiu gyveni normalų tipinio paauglio gyvenimą ( ar bent jau tipinio paauglio, šlubuojančiu gėdos jausmu gyvenimą). Ir visgi (dalelytė ,,gi‘‘ rašoma kartu, ar atskirai? Nors užmušk niekada neprisimenu) kažko trūksta. Nėra ko siekti. Nėra ant ko pykti. Nieko nėra. Supistai tuščia.

O gal nieko ir nereikia?

Dėdei Merfiui stogą rauna.

Kuwjhdksleas

Ilwuqhdejl;

Lwidhjoeqoi

dusiaosa

Px.

Nx.

Viskas px, kas ne nx.

Tyliai, padlos, einu miegot.

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Justinas Marcinkevičius.

Jis niekad nemirs. Tie kas rašo - gyvens amžinai.

http://www.youtube.com/watch?v=hVY5fFBcjzk

Well, it’s a marvelous night for a Moondance
With the stars up above in your eyes
A fantabulous night to make romance
‘Neath the cover of October skies

TAI TAVO GYVENIMAS.

Daryk tai, kas TAU patinka, ir daryk tai dažnai.  Jei tau kasnors nepatinka - pakeisk tai.  Jei TAU nepatinka TAVO darbas - mesk.  Jei neturi pakankamai laiko - liaukis žiūrėjęs tv.

Jeigu ieškai didžiosios savo gyvenimo meilės - liaukis. Ji pati ateis, kai pradėsi daryti, kai, ką TU myli.

Liaukus viską analizuoti. GYVENIMAS YRA PAPRASTAS.  Visi jausmai yra gražūs.

Kai valgai - mėgaukis kiekvienu paskutiniu kąsneliu. Ativerk savo protą, širdį ir rankas naujiems dalykams.

Ir ŽMONĖS, mes esam jungiami savo skirtumų.  Klausinėk žmonių kas yra jų aistra ir dalinkis su jais savo svajonėmis.

KELIAUK DAŽNAI.

Paklydimai tau padės atrasti tikrąjį  SAVE.

Kaikurios galimybės pasitaiko tik vieną kartą, įvertink jas.

Gyvenimas yra TAVO sutikti žmonės ir tai, ką TU nuveikei su jais.

TAIGI, EIK IR VEIK.

Gyvenk savo svajonėmis.

Demostruok savo aistrą.

GYVENIMAS YRA TRUMPAS.

Labas, mielas Kalėdų Senelį!

Mano vardas Merfis. Sulaukiau 23 metų. Bet kai kurie pedofilai manimi netiki ir sako, kad aš mėgstu apipisinėti. Kiti lama sako, kad ir Tavęs nėra, kad tu esi tik apgavystė. Tačiau nuo tokių kalbų aš įsiuntu kaip kaimynas, imu staugti kaip pantera ir pasislepiu Tuolete. Žinai, kur sėdžiu, kai rašau šitą laišką? Ogi už medžių! Nes mano tėvai yra lopai. Jie mano, kad tie, kas rašo laiškus Kalėdų Seneliui, yra visiški lamos. Kaip supranti, mano gyvenimas su jais yra per belekoks. Dažnai jie manęs nesupranta. Jie neleidžia klausytis tokios muzikos, kokia man patinka, ir sako, kad Marijonas Mikutavičius yra tikras rupūžė, Yva dainuoja blogiau negu Žalgiris, o Irma - apskritai višta. Net mano bendraklasiai mano, kad esu šiek tiek morka, nes per pamokas bendrauju, o per pertraukas šaukiu. Mokykloje aš jaučiuosi kaip mokykloje, o namuose tupiu kamputyje kaip žiurkė. Ir bandau tėvams įrodyti kad man greičiausiai AIDS. Tačiau mano tėvai sako, kad visas ligas, o ypač šitą, geriausiai gydo tarkuotos bulvės tris kartus per dieną. Bet aš manau, kad mane galėtų išgelbėti tik naujas kompas. Kaip manai, ar tokia dovana tilptų po kalėdine eglute? O gal galima, kad ta eglutė būtų ne mano namuose, bet Kretoje? Pažadu, kad tada būčiau sveikas (-a) kaip bulvė, ramus (-i) kaip fotelis ir išmintingas (-a) kaip Algimantas Čekuolis. Nors tu turbūt supranti, kad pusė mano laiško yra brendis, o kita pusė - druska, tačiau dovanos aš tikrai labai labai noriu. Blogiausiu atveju, galėtum padėti po eglute bent pinigų - manau, pakaktų 23 litų. Mielas Seneli, nebūk asilas, išpildyk mano prašymą!

Tavo bjaurybė, gražu ir nahui.

Merfis

Pavasario naktimis mėgstu pagulėt ant geležinkelio bėgių. Žiūrių į skylėtą dangų… Ir mano kelnės skylėtos… Koks ryšys tarp žmogaus ir dangaus!
Bet štai ateina traukinys, ir aš traukiuos į šalį.
Užtat ir negerbiu savęs. Kitas nepasitrauktų.
Tokiems šiandien – dangus.

O taip nutinka kai Merfiui į rankas pakliūva fotoaparatas. Pavyko man ar ne nesvarbu, svarbu jausmas.

O Tavo vasara buvo gera?

Jūs manot, ponas, rymantis ant stogo, naujų kelių mums ieško?

O anas, žvelgdamas nuo tilto, senelių žiemojimu susirūpinęs?

O va tas, kuris ant šakos virvę riša, bene sūpynes vaikučiams dirbs?

Ak, sakau, negali dar pasikliauti mūsų žmonėmis.

Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, “auksinėmis” sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskusti jį starteriui. “87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87! Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę.ir man bus smagiau.

Vakarais, kai pulkai naktinių drugelių skrenda į mano žvakę, vis mąstau: O ką daryt, kad į šviesą veržtųsi ir žmogus?

Padegu tėvo dvarą.
Ir šit jau lekia su naktinėm pižamom smagūs kaimynai…
Yra žmoguje tie šviesieji pradai! Tik reikia mokėt juos pažadint. — [J.Erlickas]